Dauguma mokytojų rinkosi mokytojo kelią niekieno neverčiami, t. y. patys norėjo visą gyvenimą mokyti, bendrauti su jaunesniais, būti jiems autoritetu. Turbūt suprantame, kad mokytojo autoritetas priklauso nuo jų pačių. Niekas negali liepti, įsakyti gerbti kitą asmenį. Kaip ir mums niekas negali nurodyti, ką gerbti, ko ne. Nemanau, kad tėvai namuose iškart vaikams perša savo požiūrį, savo nuomonę, ką gerbti, ko negerbti. Taigi skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Tad ar visada pavyksta mums įgyti pagarbą, būti pavyzdžiu mokiniams?