Diena: kovo 10, 2026

Šiandien mūsų mokykloje buvo paminėta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena – Kovo 11-oji. Tai labai svarbi diena visai Lietuvai, primenanti mūsų tautos laisvę, vienybę ir meilę savo šaliai.
Minėjimo metu mokiniai sakė prasmingus žodžius apie Lietuvą, jos istoriją ir laisvės svarbą. Skambėjo gražūs eilėraščiai, kurie priminė, kaip svarbu branginti ir saugoti savo gimtąją šalį. Renginio metu taip pat skambėjo dainos apie Lietuvą, kurios sukūrė jaukią ir šventišką nuotaiką.
Šis minėjimas padėjo dar kartą prisiminti, kokia svarbi yra laisvė ir kodėl turime didžiuotis būdami Lietuvos piliečiais. Tokios šventės skatina mus puoselėti meilę Lietuvai, gerbti jos istoriją ir prisidėti prie gražios mūsų šalies ateities kūrimo.
Dėkojame visiems mokiniams ir mokytojams, kurie prisidėjo prie šio gražaus renginio organizavimo ir kūrė šventinę nuotaiką mūsų mokykloje.

Read more →

    Europos protas per savo kelių tūkstančių metų raidos ir Tiesos, Tikrovės, Absoliuto ir absoliučios kalbos paieškų istoriją patiria nesėkmę, kitaip sakant, fiasko. Tai savo įžvalgomis, deja, priverstas pripažinti ir Laszek‘as Kolakowski savo „Metafiziniame siaube“. Ir iš tiesų nuo Parmenido fragmentų laikų per Platoną, Plotiną, Proklą, Descartes‘ą iki Bergsono, Husserl‘io, Heidegger‘io ir Sartr‘o, neaplenkiant, be abejo, ir Nietzsche‘ės, žmonija Sofijos meilėje nerado to, kuo dabar galėtų pasiremti, t.y. būtų tikra, neabejotų, nedvejotų Būties ir Nebūties, Vienio ir Absoliuto idėjos egzistavimu. Tad atmetę visus filosofavimus ir nardymus proto ir nuojautų gelmėse, galėtume nukreipti savo valią sąžinės link.

 Žymus amerikiečių XIX a. rašytojas, filosofas, istorikas Henry David Thoreau savo esė „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“ rašė: „Kam tuomet kiekvienas žmogus turi sąžinę? Aš manau, kad pirmiausia mes privalome būti žmonės, o tik paskui piliečiai. Ne taip svarbu ugdyti pagarbą įstatymui, kaip tam, kas yra teisinga. Vienintelis įpareigojimas, kurį turiu teisę prisiimti, yra visuomet daryti tai, ką laikau teisingu. Gana pagrįstai sakoma, kad korporacija neturi jokios sąžinės; tačiau sąžiningų žmonių korporacija yra korporacija su sąžine“.

Man atrodo, kad sąžinė yra primiršta sąvoka valstybės, visuomenės sanklodoje, jau nekalbu apie teismus ir teisingumą. O juk, sugrąžinę ją kaip moralės, dorovės kriterijų, galėtume kurti daugmaž padorų gyvenimą valstybėje, ji būtų moralės pagrindas mūsų sprendimuose.

Sąžinės virpesį aš tapatinčiau su empatija. Kaip žinia, empatija yra viena iš intelekto sudedamųjų dalių, jei ne svarbiausia. Gaila, kad šis žodis dabar yra dažnai nuvalkiojamas, subanalinamas įvairiuose seminaruose, juo manipuliuojama abejotino lygio paskaitose ir t.t. Deja, empatijos beveik neaptinkame valdžios sprendimuose ar poelgiuose, jos, drįsčiau teigti, nebeliko mūsų valstybės sampratoje. Be jos, manyčiau, taps neįmanoma Lietuvos, kaip valstybės, sėkminga egzistencija, išlikimas. Juk nebūtina nugyventi dešimtis kitų gyvenimų, kad suprastum, ką jaučia atstumtasis, nelaimėlis, nusikaltėlis ar neturtėlis, ar tik nevykėlis. Pabandykite juos suprasti, pajausti.

 Kartais savęs klausiu, ar yra toks jau didelis skirtumas tarp okupacijų (sovietinės ir nacistinės), juk, ar buvome okupuoti penkiasdešimt metų, ar kaip Vakarų Europa vos šešetą, ar tai iš esmės keičia kolaboravimo esmę. Kažkodėl visi sutariame ir sutinkame, kad Europoje buvo elgiamasi teisingai (neminiu dabar pokario Prancūzijoje vykusių linčo teismų), kai perkopusį per devyniasdešimtmetį Nobelio laureatą Knutą Hamsuną teisė už prieškario kelionę (ir ne tik) pas fiurerį, kad dešimtmetį turėjo problemų dėl dėstymo universitete filosofas Martynas Heideggeris, kuris buvo priverstas išeiti į pensiją, kad panašių problemų  patyrė pasaulinio garso dirigentas Herbert‘as von Karajan‘as, kad nepaliko visuomenė ramybėje ir kompozitoriaus Carl‘o Orff‘o, garsiosios „Carmina burana“ autoriaus. Teisiami buvo poetas Ezra Pound‘as ir rašytojas Louis-Ferdinant‘as  Celline‘as ir dar daugelis kitų. Taigi, kai kalbame apie Vakarus, mes vieningi ir sutariame, kad kolaboravimas turi būti įvardintas ir nubaustas.

 Ar girdėjote Prancūzijos maršalo Philippe Petain istoriją? Jis buvo Pirmojo pasaulinio karo didvyris, gavęs visus įmanomus apdovanojimus, Prancūzijos karo ministras, ambasadorius Ispanijoje ir t. t., visoje šalyje labai gerbiama asmenybė. Vokiečiams užpuolus Prancūziją, jis su naciais pasirašė taikos sutartį, kuri, tikėtina, išgelbėjo daug nekaltų gyvybių. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo už kolaboravimą su naciais – mat įėjo į Viši vyriausybę – jis buvo nuteistas mirties bausme, vėliau, dėl solidaus amžiaus, mirties bausmė pakeista įkalinimu. Tad užteko vienos sąmoningos klaidos, kuri nubraukė visus prieš tai buvusius jo nuopelnus ir laimėjimus. Dabartinėje Lietuvoje maršalo P. Petain pasirinkimą, manau, būtų bandoma pateisinti, apeliuojant į išgelbėtas gyvybes. Mes išties visais įmanomais būdais bandome pateisinti saviškius, neatsižvelgdami į tai, ką jie padarė, su kuria puse kolaboravo.

Tikrai nemanau, kad reikėtų dabar, praėjus tiek metų, pradėti vėl kaltųjų paieškas, visi sutariame, kad visais laikais reikėjo statyti tiltus, gydyti žmones, mokyti vaikus, nors ir yra sakoma, kad yra laikotarpių, kada mūzos tyli. Matyt, teisus buvo a.a. prof. Č. Kudaba teigdamas: „Juk žmones, jei jie ir gražūs, verti pagarbos ir net meilės … vertinti reikia ne tik už tai, ką padarė, bet ką daro ir gali padaryti“. Prisimindamas praeitį profesorius empatiškai apgailestavo: „Reikia suprasti tą nelaimę. … Juk nelaimė. Supilkime žemės kalnelį visi, užritinkime akmenį ir tyliai nueikime nauja kryptimi. Patikėkit, ne dėl savęs kalbu, o dėl mūsų“. Manau, kad mes turėtume kalbėti tik apie tokį kolaboravimą, kuris per penkiasdešimt metų ideologiškai stiprino sovietinę sistemą, kažkada gi Stalino laikai pasibaigė ir jau bent tada galima buvo  labai daug ko nebedaryti, nebedalyvauti blogyje. Juk ir mano minėti asmenys buvo teisiami ne už aktyvų elgesį nacių nusikaltimuose, jų autoritetas, žinomumas darė jų simpatijas naciams pavojingesnes galbūt už konkretaus nacistinės ideologijos nešėjo veiksmą. Jais juk tikėta, na ir kas, kad minėtasis humaniškiausios profesijos atstovas, t. y. gydytojas, beje, praktikavęs pačiuose skurdžiausiuose neturtėlių kvartaluose, tikrai savyje, matyt, turėjęs empatijos, puikiausias stilistas ir rašytojas Louis-Ferdinant‘as Celline‘as,  paduotas į teismą paties Ž. P. Sartr‘o, iš užsienių laiškuose bandė teisintis ir gintis, kad žydai neva turi būti jam dėkingi už tai, ką  jis galėjo jiems padaryti, bet nepadarė.

Na, bet grįžkime į Lietuvą. Seniai savęs klausiu, kodėl Lietuvoje galėjo tiek daug atsirasti žydšaudžių, manau, S. Parulskio „Tamsa ir partneriai“ į šį klausimą neatsakė. Vis galvodavau, iš kokių žmonių galėjo rastis žmogžudžiai. Gal iš tų kaimo bernų, kurių gimines keturiasdešimtaisiais ir keturiasdešimt pirmaisiais nukankino, nuteisė, sunaikino, gal iš tų nemąstančių būtybių, kurių neapykanta ir mizantropija giliai glūdėjo ir tik reikėjo tam tikro momento, tam tikro keršto postūmio, dalelės propagandos ir jie nuėjo… Ir tik neseniai suvokiau, ne, ne, dauguma ne iš jų, o iš tokių kaip J. Savickio Dalba, kuris ir į bažnyčią sekmadieniais vaikščiodavo, ir su kunigu po mišių šnekučiuodavosi, ir arbatėles gėrė, kurių, sakyčiau, gal nemažai ir dabar aplink mus vaikšto. Įsiskaitykime dar kartą į „Ad astrą“. Tik tokie galėjo vėliau pakelti rankas ir prieš savus žydus, ir prieš savus lietuvius. Gaila, kad J. Savickio „Vagies“ berniūkščių tėvynėje buvo mažuma. Jei neklystu, Danijos karalius, vokiečiams išleidus įsakymą, kad žydai privalo vaikščioti gatve prisisiuvę geltoną Dovydo žvaigždę, pirmasis protestuodamas tai padarė. Yra dar ir kita moralinė tiesa, kai sveriame poelgius:  „Atleisk jiems, jie nežino, ką daro“. Ar tikrai nežinojo?

Č. Milosz‘as geriausioje savo knygoje apie sovietinį mąstymą „Pavergtas protas“ vartojo „ketmano“ sąvoką. Terminas ar reiškinys, kaip jį vadino autorius, yra atėjęs iš Rytų, iš musulmoniškojo pasaulio. Č. Milosz‘as pirmą kartą jį aptinka rasizmo pradininko ir, pasak autoriaus, labai pavojingo rašytojo Gobineau raštuose. Anot Gobineau ir musulmoniškųjų Rytų, „žmogus, žinąs tiesą, neprivalo savojo ASMENS, SAVO NUOSAVYBĖS IR PADĖTIES  IŠSTATYTI aklumui, įdūkiui ir pykčiui tų, kuriuos Dievui patinka klaidinti ir laikyti paklydime“. Šis apibūdinimas tinka sovietinio laikotarpio ketmanams. Tuo labiau tą pripažįsta ir pats Č. Milosz‘as teigdamas, kad „ vis dėlto ketmanas, jo pačios griežčiausios ir asketiškiausios formos, yra visuotinai praktikuojamos liaudies demokratijos šalyse.“ Nebandysiu dabar giliau skverbtis į ketmano, t. y. sąmoningo prisitaikymo ir net pataikavimo (vėlgi sąmoningo) vardan gero, patogaus savo paties gyvenimo, net ir žinant ir jaučiant savyje tą kitą tiesą, analizę. Paminėsiu tik, kad Č. Milosz‘as išsamiai aprašo ketmano porūšius: tautinį, revoliucinės skaistybės ir net estetinį, būdingiausią mūsų sovietinei inteligentiškai tikrovei.  Iš tiesų kolaboravimo, prisitaikymo ir, be abejo, sąžinės tema yra pabodusi. Gal užtektų paminėti keletą knygų, kurias vertėtų perskaityti kiekvienam, kad daugiau nebekiltų abejonių mūsų iš sovietmečio atsineštos naštos destrukcija mūsų protuose. Manau, kad užtektų Nerijos Putinaitės „Nenutrūkusios stygos“ (autorė puikai suvokia sovietinio palikimo nelaimes)  ir Leonido Donskio „(Ne)apykantos formų“, (šią knygą geriau suvokti padėtų dar kelių autorių, minimų ir analizuojamų „…formose“, perskaitymas. Pavyzdžiui, Luois‘o Dumont‘o „Esė apie individualybę“ ir Ernest‘o Gellner‘io keletą lietuviškai išleistų knygų).

 Tad kodėl vėl ir vėl vis grįžtame prie tų skausmingų klausimų? Atrodo, turėtų būti sudėti taškai. Taip, kaip Europoje tai padarė Hann‘os Arendt „Totalitarizmo ištakos“, Česlovo Milosz‘o „Pavergtas protas“ ar grožinė George‘o Orwell‘o „1984-ieji“. Kodėl mes bijome savęs? Kodėl istoriko Mindaugo Tamošaičio monografijas „Didysis apakimas“ ir „Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinę biografiją“ priimam gan priešiškai arba nutylėdami? Dar romėnai sakė: „De mortuis nil nici verum“ (Apie mirusį arba nieko, arba teisybę). Galima ginčytis dėl monografijose kai kurių faktų traktavimo pagrįstumo, gal netikslumų, bet moralinės įžvalgos ir vertinimas, sakyčiau, nekelia abejonių, jei empatiškai bandom suprasti, pajausti, klausti, kaip mes patys būtume pasielgę. Empatija ir yra kaip ginklas, kuris užkerta kelią savęs menkinimui ir nuvertinimui, net niekinimui. Apsiginklavus empatija, aišku, jei ji tik  egzistuoja  sąmonėse tų, kurie daro įtaką, savo veikla ir žodžiais veikia šių dienų mintį, pavyktų atgauti orumą net praeities klaidų akivaizdoje.

Pabaigoje vis dėlto tenka apgailestauti,  kad vis dar dominuoja, pasak Orteg‘os I Gaset‘o, masių žmogaus nuomonė, o sąlygas kai kur diktuoja, sakyčiau, dar baisesnis vidutinybė. Ir kaip teigia minėtasis Orteg‘a I Gaset‘as,: „Mūsų dienų vidutinybei, šitam naujajam Adomui, niekad net į galvą neateina suabejoti savo tobulumu, jo pasitikėjimas savimi išties panašus į biblinį, kaip tikro Adomo“. Vidutinybė vis dar trumfuoja politikoje, manyčiau,  bando įsitvirtinti, o kai kur ir įsitvirtino ir akademinėje visuomenėje. Bet vidutinybei tikrai svetima empatija ir sąžinė. O taip norėtųsi, kad valstybę valdytų ir darytų vis didesnę įtaką, ne, ne Platono filosofai, o žmonės, kurie galėtų ir norėtų, perfrazavus pradžioje cituoto H. D. Thoreau‘o mintį: „Geriausia, ką žmogus gali padaryti savo kultūrai, kai jis yra turtingas, – pamėginti įgyvendinti sumanymus, kuriuo jis puoselėjo, kai buvo neturtingas“. Taigi perfrazuodami ir pakoreguodami, t. y. pritaikydami sau, galime sakyti: bandykime įgyvendinti tai,  ką puoselėjome būdami nelaisvi. Ir tada nebereikės prisiminti Konfucijaus, kuris sakė: „Jei Valstybė tvarkoma proto principais, tuomet skurdas ir vargas yra gėdos dalykai; jei Valstybė nėra tvarkoma proto principais, tuomet turtai ir titulai yra gėdos dalykai“. Deja.

Vilniaus Liepkalnio mokyklos direktorius Kęstutis Subačius